Kostas Smoriginas - Kalėdos

Tautiška giesmė

Lietuvą pristatantis filmas

Tarp vasario 5 ir kovo 6 d. 

Užgavėnės

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 d. po Užgavėnių 

Pelenų diena

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 Balandžio 1 d. 

Melagio diena

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Balandžio 23 d. 

Jurginės, Ganiklio diena

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gegužės 13 d. 

Meilės diena, deivės Mildos šventė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Svarbiausios Lietuvos šventės

Vasario 16 d.  

Lietuvos valstybės atkūrimo diena

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kovo 11 d.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena

 

Pirmąjį gegužės sekmadienį 

Motinos diena

Pirmąjį birželio sekmadienį 

Tėvo diena

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Birželio 24 d. 

Rasos (Joninės)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Liepos 6 d. 

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rugpjūčio 15 d. 

Žolinė; Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lapkričio 1 d. 

Visų šventųjų diena

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vasario 2 d. 

Grabnyčios, Perkūno diena; Kristaus Paaukojimo šventė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kraštovaizdis

Lietuvos kraštovaizdžio tipai:

• molingosios lygumos – 55,2 proc.
• kalvotos moreninės aukštumos – 21,2 proc.
• smėlingosios lygumos – 17,8 proc.
• upių slėniai – 3,6 proc.
• pajūrio lygumos – 2,2 proc.

Upės ir ežerai

Lietuvoje yra apie 3 tūkstančius upių ir ežerų^[8]. Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – 76 800 km. Didžiausia upė – Nemunas, kurio ištakos – Baltarusijoje. Lietuvoje paplitusios pelkės, ypatingai šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, nors dauguma buvo nusausintos.

Ilgiausios Lietuvos upės

1. Nemunas – 937 km (Lietuvos teritorijoje 475 km),
2. Neris – 510 km (234 km),
3. Venta – 343 km (161 km),
4. Šešupė – 298 km (209 km),
5. Mūša (Lielupė) – 284 km (133 km).

Didžiausi Lietuvos ežerai:

1. Drūkšiai – 44,8 km²
2. Dysnai – 24,0 km²
3. Dusia – 23,3 km²
4. Sartai – 13,4 km²
5. Luodis – 12,9 km²

Lietuvos reljefas

Reljefą sudaro:

• Pajūrio žemuma,
• Žemaičių aukštuma,
• Ventos vidurio žemuma,
• Sūduvos aukštuma,
• Vidurio Lietuvos žemuma,
• Dzūkų aukštuma,
• Aukštaičių aukštuma,
• Pietryčių lyguma,
• dalis Švenčionių-Naročiaus ir Ašmenos aukštumų.

Kalvos

Aukščiausių kalvų absoliutūs aukščiai:

1. Aukštasis kalnas – 293,8 m
2. Juozapinė – 293,6 m
3. Kruopinė – 293,4 m
4. Nevaišiai – 288,9 m
5. Būdakalnis (Ažušilis) – 284,8 m

Miškai

Didžiausi Lietuvos miškų masyvai:

• Dainavos giria (Druskininkų-Varėnos miškai) – 1450 km²
• Labanoro-Pabradės giria – 911 km²
• Kazlų Rūdos miškai – 587 km²
• Karšuvos giria (Smalininkų-Viešvilės miškai) – 427 km²
• Rūdninkų miškai – 375 km²

Miškų plotų pasiskirstymas pagal vyraujančias medžių rūšis (procentais):

• pušynai – 37,6
• eglynai – 24,0
• beržynai – 19,5
• baltalksnynai – 5,6
• juodalksnynai – 5,6
• uosynai – 2,7
• drebulynai – 2,6
• ąžuolynai – 1,8
• kiti – 0,6

"Kaimiško maisto" ilgesys arba lietuviška virtuvė

Kas tai, lietuviška virtuvė?
Lietuviška virtuvė – Lietuvoje ir lietuvių tarpe paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė. Nors dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi daug panašumų į kitas aplinkinių tautų virtuves, jai būdingi savitumai leidžia kalbėti apie ją kaip apie atskirą tradiciją.
Lietuvių liaudies kulinarija formavosi ištisus šimtmečius. Liaudies sukurti receptai palaipsniui keitėsi. Kitimui įtakos turėjo pirklių atvežami prieskoniai, žmonių migracija. Didžioji dalis lietuviško kulinarinio paveldo tokio, kaip Lietuvos bajorų stalo valgiai, išnyko.

Kokius produktus naudojame?
Produktai Lietuvoje nesiskiria nuo kitų Rytų Europos virtuvės produktų. Kaip pagrindinis ląstelienos ir angliavandenių šaltinis vartojamos Ruginė duona, košės, nuo XVIII a. - ir bulvės. Baltymų šaltiniai čia yra gyvuliniai: daugiausia mėsa (kiauliena, jautiena, senovėje žvėriena), ir pieno produktai (rūgpienis, varškė, grietinė, sūris). Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaug, bet gaminamos kai kurios gėlavandenės žuvys, kaip lydeka.
Valstiečių virtuvė negalėjo pasigirti didele daržovių ir vaisių įvairove. Čia paplitęs kopūstas, morka, ropė, burokas, obuolys, kriaušė. Labai svarbią dalį mitybos racione nuo seno užima laukiniai augalai (laukinės uogos, vaisiai, grybai, vaistažolės).
Čia paplitę daugiau prieskonių, nei kitose Baltijos šalių virtuvėse: gausiai naudojami kmynai, mairūnas, petražolė, krapas. Nuo seno vienintelis saldiklis buvo medus.
Lietuviai maisto produktus kepdavo, virdavo, troškindavo, o mėsas ir žuvis mokėjo ir rūkyti.
Lietuviški patiekalai (šaltieji ir karšieji)
Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, įvairūs mėsos vyniotiniai.
Karštųjų patiekalų asortimentas didžiulis. Bajoriškoje virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš Lenkų virtuvės). Valstietiškoje virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į Latviškos virtuvės putras, kurie šiuo metu beveik išstumti. Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, kurių dauguma yra laikomi lietuvių nacionaliniais patiekalais, nors dauguma jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt.

Lietuviški patiekalai (tešlainiai)

Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma tų patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV-XV a. per mongolus ir čia pasiliko, dažnai pakeitę produktus. Tai - koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt.

Lietuviški patiekalai (desertai)

Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai) – bajoriškosios virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš vakarų.

Lietuviški patiekalai (gėrimai)

Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.

Tuo tarpu bajoriškoje virtuvėje buvo išvystytas labai turtingas alkoholinių gėrimų asortimentas. Kažkur ATR teritorijoje išradus degtinę, tai inspiravo naujų alkoholio rūšių susiformavimą. Įvairios trauktinės, užpiltinės, likeriai, krupnikas, starka – turtingo bajoriško kulinarinio paveldo palikimas.